Karas Ukrainoje dar greičiau nei pandemija sujaukė mūsų įprastą gyvenimą. Stresas dėl karo grėsmės yra vienas sunkiausių jausmų, kuriuos žmogus gali patirti, ir kiekvienas kovoja su juo, kaip moka geriausiai – aukojant pinigus ir laiką, dalinantis, kalbantis, o galbūt užsisklendžiant savyje. 

„Tikiu, kad nepaisant pareigų darbe, visi išgyvename emocijų uraganus, tačiau būtent vadovai yra tie asmenys, ant kurių pečių guli didžiulė atsakomybė pasirūpinti ne tik savimi, bet ir komanda. Manau, jog šiomis dienomis labiausiai padėti gali empatija – supraskite, kad kiekvienas darbuotojas situaciją išgyvena skirtingai, todėl, pirmiausia, kalbėkitės.

Pastarosios dienos parodė, kokie susitelkę esame, todėl vadovams nereikia bijoti būti atviriems ir parodyti, jog taip pat nerimaujate, neapsimeskite, kad viską žinote – tokioje situacijoje dar nebuvome nei vienas ir teorija čia sunkiai padės. 

Visiems daug nerimo kelia nežinomybė dėl ateities, be abejo, tai liečia ir darbą. Todėl tokioje situacijoje labai svarbu, kad vadovas pats gebėtų labai aiškiai, pirmiausia sau, suformuluoti artimiausius planus ir tikslus, o tada labai aiškiai juos perduoti darbuotojams. Darbuotojai turi jausti, kad vadovas geba įvertinti susidariusią situaciją ir tinkamai reaguoja koreguodamas planus ir tikslus. 

Darbuotojai jausis ramesni, kai su jais kalbėsite trumpai ir aiškiai, nevartokite sudėtingos kalbos. Dažnas, aiškus ir glaustas bendravimas yra gyvybiškai svarbus. 

Ir pabaigai, suprantu, kad darbai nesustoja ir, žinoma, neturėtų, tačiau manau, kad nuo šiol svarbiausias verslo įrankis, kuriuo naudojantis vadovai kurs ir saugos organizacijas bei jos narius, neabejotinai bus žmogiškumas“, – kalba Diana Jucevičienė.